 |
| Dovilė |
“Mano nerimas plaukia iš sielos uosto, kuriame jį saugau, kad niekas nematytų. Mano nerimas toks pilkas ir liūdnas, kad niekas nenorėtų jo pažinti. O mano akyse jis kartais užklysta ir pasilieka, bet tik trumpam, kad nematytų niekas aplinkui. Aš saugau tą Nerimą tarsi turtinčiau sielą. Tad apsivelku pilką šydą ir pradingstu minioje. Nes mano akys jau nieko nesako. Nes aš giliai savyje. Ir nieko nenoriu matyti.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą